Gyvenimo traukinyje vaizduojama kūdikystė, vaikystė, paauglystė ir paskutinis vagonas bus mokyklos baigimas. Kiekvienas vagonas – kažkoks tai įvykis ir kiekvienas žmogus pats “prikabina” tuos vagonus prie savo traukinio. Geras įvykis – baltas vagonas (pirma klasė, pirma meilė, pirmas bučinys ir t.t.), blogas įvykis – juodas vagonas (pirma sudaužyta meilė, pirmas dvejetas, pirma cigaretė, pirmas stikliukas ir t.t.). Kiekviename vagone turėtų būti kokia tai situacija suvaidinta. Aišku gali būti ir stotelės – jos tūrėtų būti ne kokie tai įvykiai, o tarsi užuovėja nuo gyvenimo negandų (motinos ar tėvo glėbys, draugų ratas, šeimos jaukumas, mylimojo/mylimosios glėbys). Pabaigoje palinkėjimas dvyliktokams, kad jų gyvenimo traukinyje būtų vien tik balti vagonai, sektųsi egzaminai ir panašiai.

P.S. Viską būtina vaizduoti su atitinkama humoro doze, kad salė į tai reaguotų kuo linksmiau.